Kai senas daiktas tampa brangesnis už naują
Prisimenu, kaip prieš keletą metų mano močiutė atsinešė seną kavos malūnėlį – tokį mechaninį, su rankenėle. Pasakė, kad nebemala kaip reikiant, gal išmesti? Užuot nupirkęs naują už 20 eurų, išardžiau tą senolį, išvaliau, patepiau – ir štai jis vėl veikia kaip naujas. Dabar tas malūnėlis stovi mano virtuvėje ir kiekvieną rytą primena paprastą tiesą: ne viskas, kas sulūžo, turi keliauti į šiukšlyną.
Šiandien gyvename laikais, kai pigiau nusipirkti naują nei suremontuoti seną. Gamintojams tai puiku – jie uždirba pinigus. Bet mūsų planetai? Ne tiek jau. Kiekvienais metais pasaulyje susirenka apie 50 milijonų tonų elektroninių atliekų. Tai lyg 4500 Eifelio bokštų kas metus. Ir šis skaičius tik auga, nes mes įpratome daiktus keisti, o ne taisyti.
Kodėl remontas tapo tokia egzotika
Mano tėvas dar moka taisyti beveik viską – nuo skalbimo mašinos iki automobilio variklio. Bet jo kartos žmonės jau tampa išimtimi. Šiuolaikiniai gaminiai dažnai sukurti taip, kad jų suremontuoti būtų beveik neįmanoma. Specialūs varžtai, prie kurių reikia unikalių atsuktuvo galvučių. Sudėtingos konstrukcijos, kur viską reikia išardyti, kad pasiektum vieną detalę. Klijuotos dalys, kurių neatskirsi nesulaužęs.
Tai vadinama „suplanuotu nusidėvėjimu” arba, paprasčiau tariant, tyčia įmontuota gedimu. Jūsų telefonas pradeda lėtėti po poros metų ne atsitiktinai. Spausdintuvas praneša, kad baigėsi dažai, nors kasetėje jų dar yra. Skalbyklė sugenda praėjus garantiniam laikui – ir tai ne sutapimas.
Bet čia ne tik gamintojų kaltė. Mes patys įpratome prie patogumo. Kam gaišti laiką ieškant meistro, kai galima užsisakyti naują daiktą internetu ir jį gauti rytoj? Kam mokėti 50 eurų už remontą, kai naujas daiktas kainuoja 70? Šis skaičiavimas atrodo logiškas, kol nepagalvoji apie tai, kas lieka už kadro.
Tikroji naujų daiktų kaina
Kai perki naują išmaniąjį telefoną, matai tik kainą ant etiketės. Bet už jos slepiasi kur kas didesni skaičiai. Vidutiniam išmaniajam telefonui pagaminti reikia apie 60 skirtingų cheminių elementų. Kai kurie jų – reti žemės metalai, kuriuos reikia kasti giliai po žeme, dažnai šalyse su abejotinomis darbo sąlygomis ir aplinkos apsaugos standartais.
Vieno telefono gamybai sunaudojama apie 13 tonų vandens. Taip, gerai perskaitėte – trylika tonų. Tai lyg pripildyti vidutinio dydžio baseiną. O dar yra energija, transportavimas, pakuotės. Jei suskaičiuotume visą anglies dioksido pėdsaką, vienas naujas telefonas į atmosferą išmeta tiek CO2, kiek automobilis nuvažiuoja maždaug 200 kilometrų.
Dabar pagalvokite apie didesnius daiktus. Naujas šaldytuvas, skalbyklė, kompiuteris – kiekvienas jų reikalauja šimtų kilogramų žaliavų, daugybės gamybos procesų, kurie teršia orą ir vandenį. O kai tas naujas daiktas ateina į jūsų namus, senas dažniausiai keliauja į sąvartyną, kur jo medžiagos tiesiog guli ir teršia aplinką, užuot buvusios panaudotos iš naujo.
Kas nutinka, kai renkamės remontą
Remontas – tai ne tik sugedusio daikto atstatymas. Tai visas grandinės efektas, kuris prasideda nuo jūsų sprendimo. Pirma, jūs išsaugote visas tas medžiagas, energiją ir vandenį, kurie būtų sunaudoti naujam daiktui pagaminti. Antra, sumažinate atliekų kiekį. Trečia – ir tai dažnai pamirštama – palaikote vietinę ekonomiką.
Kai nuneši sugedusį daiktą į remonto dirbtuvę, tu moki už žmogaus darbą, už jo įgūdžius ir žinias. Tie pinigai lieka tavo mieste, tavo šalyje. O kai perki naują daiktą iš didžiulės korporacijos, didžioji dalis tų pinigų iškeliauja į užsienį, į akcininkų kišenes. Remonto meistrai – tai dažnai maži verslininkai, kurie moka mokesčius čia, perka prekes čia, gyvena čia.
Be to, remontas išsaugo istoriją ir emocijas. Tas mano močiutės kavos malūnėlis nėra tik funkcionalus daiktas – jis primena žmogų, primena laikus, turi savo charakterį. Naujas daiktas tokio neturi. Jis tiesiog naujas, beasmenis, toks pat kaip milijonai kitų.
Praktiniai žingsniai link remonto kultūros
Gerai, sakote, idėja graži, bet kaip tai įgyvendinti praktiškai? Pradėkime nuo paprasčiausių dalykų. Kai kas nors sugenda, nesiskubinkite į parduotuvę. Pirmiausia pagooglinkite problemą. YouTube pilnas vaizdo įrašų, kaip taisyti beveik viską – nuo tekančio čiaupo iki neįsijungiančio kompiuterio.
Daugelis remontų yra kur kas paprastesni, nei atrodo. Dažnai problema būna dulkėse, kurios užkimšo ventiliatorių, ar atsilaisvinusiame kontakte. Jums nereikia būti inžinieriumi, kad išvalytumėte dulkes ar priveržtumėte varžtą. Internete rasite žingsnis po žingsnio instrukcijas su nuotraukomis ir vaizdo įrašais.
Jei problema sudėtingesnė, ieškokite vietinių remonto centrų. Ne tų oficialių, kurie reikalauja pusės naujo daikto kainos už remontą, o mažų, nepriklausomų dirbtuvių. Dažnai jie dirba pigiau ir geriau, nes jiems reputacija yra viskas. Paklauskite draugų, pažįstamų – žodžiu sklindančios rekomendacijos vis dar veikia puikiai.
Kai kuriuose miestuose veikia „Repair Café” – vietos, kur žmonės susirenka su sugedusiais daiktais, o savanoriai meistrai padeda juos suremontuoti nemokamai ar už simbolinį mokestį. Tai ne tik praktiškas sprendimas, bet ir bendruomenės kūrimas, žinių dalijimasis.
Kai remontas tikrai neapsimoka
Būkime sąžiningi – ne visada remontas yra protingiausias pasirinkimas. Jei jūsų 15 metų senumo šaldytuvas genda penktą kartą ir kaskart reikia keisti brangias dalis, galbūt tikrai laikas jam pasakyti sudiev. Seni prietaisai dažnai vartoja kur kas daugiau elektros nei nauji, taigi ilgalaikėje perspektyvoje naujas energetiškai efektyvus šaldytuvas gali būti ekologiškesnis pasirinkimas.
Taip pat reikia įvertinti saugumą. Jei kalbame apie elektros prietaisus su pažeistais laidais ar kitais saugos trūkumais, kurie gali sukelti gaisrą, geriau nesirinkti pigaus remonto. Jūsų saugumas yra svarbesnis už ekologiją.
Bet net ir tada, kai nusprendžiate pirkti naują, pagalvokite, ką daryti su senu. Daugelis parduotuvių priima senus prietaisus perdirbimui. Kai kurie komponentai gali būti panaudoti kaip atsarginės dalys kitiems remontams. Elektronikos atliekos turi būti perdirbamos specialiai – jose yra ir vertingų metalų, ir pavojingų medžiagų.
Kaip gamintojus priversti keistis
Europos Sąjunga jau žengė pirmuosius žingsnius. Nuo 2021 metų įsigaliojo „teisės remontuoti” įstatymai, kurie verčia gamintojus užtikrinti atsarginių dalių prieinamumą bent 10 metų ir pateikti remonto instrukcijas. Tai geras pradžia, bet nepakankama.
Kaip vartotojai, mes turime balsuoti savo piniginėmis. Rinkitės gamintojus, kurie siūlo ilgas garantijas, lengvai prieinamas atsargines dalis, aiškias remonto instrukcijas. Palaikykite įmones, kurios kuria modulinius produktus, kur galima keisti atskiras dalis, o ne visą įrenginį.
Fairphone – puikus pavyzdys. Šis išmanusis telefonas sukurtas būti lengvai remontuojamas. Jei sudūžta ekranas, jūs galite jį pakeisti patys per kelias minutes, be jokių specialių įrankių. Baterija, kamera, garsiakalbis – visos dalys keičiamos. Taip, galbūt jis nėra pigiausias ar galingiausias, bet jis gali tarnauti daug ilgiau nei įprastas telefonas.
Kalbėkite apie tai. Kai draugai ar šeimos nariai planuoja pirkti naują daiktą, pasidalinkite savo patirtimi su remontu. Ne pamokslaujančiai, o tiesiog papasakodami, kaip jums pavyko. Žmonės dažnai net negalvoja apie remonto galimybę, nes tai nėra įprasta.
Kai daiktas tampa vertybe, o ne preke
Galiausiai, viskas grįžta prie mūsų santykio su daiktais. Mūsų seneliai turėjo kur kas mažiau daiktų nei mes, bet juos vertino labiau. Batai buvo taisomi, drabužiai lopomi, baldai perduodami iš kartos į kartą. Ne todėl, kad žmonės buvo neturtingi (nors ir tai turėjo įtakos), bet todėl, kad daiktai buvo suvokiami kaip vertybės, o ne vienkartiniai produktai.
Kai suremontuoji daiktą savo rankomis, tavo santykis su juo pasikeičia. Jis tampa ne tik funkcionalus objektas, bet kažkas, į ką investavai laiko ir pastangų. Jis įgauna istoriją. Tas įtrūkimas, kurį užtaisėte, ta dėmė, kuri nepašalinama – jos tampa dalimi daikto charakterio, o ne priežastimi jį išmesti.
Japonijoje yra tradicija vadinama „kintsugi” – sudužusios keramikos taisymas auksu. Užuot bandę paslėpti įtrūkimus, jie pabrėžiami, paverčiami gražiais. Filosofija paprasta: daikto istorija, įskaitant jo pažeidimus, daro jį vertingesnį, o ne mažiau vertingą.
Mums nereikia taisyti visų daiktų auksu, bet galime perimti tą požiūrį. Suremontuotas daiktas nėra „antrarūšis” palyginti su nauju. Jis yra įrodymas, kad rūpinamės, kad vertiname, kad nesame pasiduodame vienkartinės kultūros spaudimui.
Remontas – tai ne tik ekologinis pasirinkimas. Tai pozicija prieš beprasmį vartojimą, prieš įmonių diktuojamą „naujumo” kultą. Tai būdas atsiimti kontrolę, išmokti naujų įgūdžių, sutaupyti pinigų ir prisidėti prie sveikesnės planetos. Ir kas svarbiausia – tai primena, kad ne viskas šiame pasaulyje turi būti naujas, kad būtų vertingas. Kartais seniausi daiktai yra patys geriausi, jei tik suteikiame jiems antrą šansą.